Camino De Lituano 300km hike adventures. Day 5 / 6

rugpjūčio 30 d. pirmadienis

Day 5

Pirma piligriminė kelionė.

Kelionė savęs išbandymui.

Šiandien:

Rozalimas - Birjagala - Pakalniškiai - Kleboniškiai - Daukonys - Burbiškio dvaras - Dambava - Laba - Rokoniai (37.9 km)

Atradimai:

Rozalimas. prasidėjo įdomūs nutikimai atėjusios pagaliau pro miškus į Rozalimą, norėjome apsistoti bendruomenės namuose (+ muziejus). Pasirodo namas yra prie pat kapinių, jau nebenaudojamas, labai didelis, su daug kambarių. Kai atėjome, iškart pasirodė, jog namas labai šiurpus ir baugus. Eva buvo įsitikinus, jog ten gyvena dvasios ir dar adresas: kapų gatvė. Bet atėjus šeimininkė nuramino, jog tikrai jų nėra, ir jog čia daug piligrimų ir kitų žmonių čia yra miegoję. Bet kai pasilikome vienos, Evai užėjo panika, labai bijojo to namo, pati aura buvo baugi, be to, lovos senos, negavom patalynės + radom dvi erkes pas mane, tada man pradėjo vaidentis, jog visur jos ropoja ir mane kandžioja. Viskas atrodė blogai + šalta tam name buvo. Tai vos nerėkdavos išbėgom iš namo ir vidurnaktį per visą Rozalimą nuėjome į kitą piligrimų nakvynę. Labai dosni moteris, net keista buvo, jog tokiame Dievo pamirštame kaimelyje, yra tokie geri apartamentai. Atrodė lyg Palangoj atostogautumėm! Ir pirmą kartą sutikom dar du piligrimus! Žodžiu, nakvynė 10/10, čiužinys labai minkštas, visi baldai ir interjeras labai naujas. Ir tik 5€. pasaka. Atsikėlusios pasivaikščiojom po Rozalimą: didijį ąžuolą (25m aukščio), medinę bažnyčią, kelis paminklus (angelus), apleistą sinagogą, autobusų stotį, parduotuvę, skverą centre. Be to, naktį kai ėjome išsigandusios iš to namo, visas miestelis atrodė užkeiktas;D nes per visą Rozalimą eina kapinės ir visokie religiniai pastatai, kryžiai ir paminklai. Gan šiurpoka.

Eidamos link Pakalniškių, ėjome pro Raginėnus, ten Raginėnų piliakalnis, sakoma, jog jis taip pavadintas todėl, nes pagonių laikais ten rinkdavos raganos ir laumės. Arba kita legenda byloja, jog ten degindavo raganas.

Pakalniškiai. Senas, nebeveikiantis, medinis malūnas. Dar aplankėm kapines, net nustebom kiek daug miškuose mažų varlyčių, nuėjom į Pakalniškių piliakalnį. Galvojom čia mini kaimelis, bet pasigooglinom ir supratom, jog ten gyvena grubiai apie 70 žmonių. Net Pakalniškių mokykla yra, bet jos nematėm.

Kleboniškiai. atėjom į kaimą, kuriame yra 26 pastatai, 16 iš jų priklauso muziejui, 10 - vietiniams žmonėms. Bet pirmadieniais muziejus nedirba, tai nebebuvo ką aplankyt.

Dambava. Bažnyčia ir kapinės (apie 75 gyventojus), matėm apleistą nežinomą pastatą, atrakintas, bet vėl pabijojom įeit. Dar prie bažnyčios apleistas muziejus.

Burbiškio dvaras irgi buvo uždarytas. pirmadienį labai daug kas neveikia Bet eidamos iš Burbiškio dvaro į Rokonių kaimą (miego vietą), nuėjome į Saulėgrąžos sodybą!!! Labai labai dideli plotai saulėgrąžų, labai svetingi žmonės, pamatė, jog mes piligrimai, tai padarė saulėgrąžų arbatos (pirmą kartą ragavau), pasikalbėjom, siūlė nakvynės vietą ir pas juos. Dar jie turi savo suvenyrų parduotuvėlę. Ir jų sodyba atrodė kaip iš snieguolės ir 7 nykštukai.

Kelias nuo Saulėgrąžų iki Rokonių kaimą jau vingiavo per kaimus, žvirkelį, darėsi tamsu.

22:00 val pasiekėm Rokonių kaimą. Ten pamatėm Vitalijos ir Kazimiero įrengtą namelį “poilsis piligrimams”. Viduj radom vandens (buvom negėrusios visą dieną), ledų, arbatos, kavos, visokių sausinių, sūrio, dešros, duonos, pomidorų, medaus, konservų, makaronų ir kitokių maistų. O atvykusios į jų sodybą, taip svetingai priemė, visą valandą dar kalbėjomės su Vitalija (79 metai), apie praeitį, jos gyvenimą, šeimą, apie prisiminimus, apie kaimą, anūkus ir proanūkius. Davė visą atskirą namą, gražiai įrengta, paklojo lovas, davė maisto, gėrimų. Žodžiu, per šį žygį negaliu atsistebėti žmonių gerumu. Kai paklausėm kiek sumokėt, atsakė “mes čia ne kokia komercija, nieko nereikia, nebent porą € jei norit bažnyčiai auką”. O rokonių kaimo apžiūrą pasiliekam rytojui!

nuotaikos 8/10

pavargimas 9/10

kojų skausmas 10/10, atrodo nebeatsigaus

sužeidimai: Evai 7 pūsles pratrynė ant pėdos, man erkės įsisiurbė, nuo kurių nesu skiepyta, pėdoj kažkas raudonuoja (nežinau kas tiksliai), kojų raumenys visi skauda, kaulai, nugara, pečiai, kaklas, kojos kažko sukandžiotos, mažasis rankos pirštelis ištino (irgi neaišku nuo ko).

rugpjūčio 31 d. antradienis

Pirma piligriminė kelionė.

Kelionė savęs išbandymui.

Day 6

Rokoniai - Džiugoniai - Sidabravas - Vadaktai - Geniai - Rūtakiemis - Žibartoniai - Paberžė (36.1 km).

Rokoniai. Rokonių kaime išmiegojom 10/10, pas Kazimierą ir Vitaliją, Rokonių kaime gyvena tik apie 50 gyventojų, jis labai labai mažas, sakė jame yra apie 20 sodybų. Vitalija ir Kazimieras pasistatė net savo nuosavą bažnyčią!! Ir tokią gražią, modernią ir didelę. Negalėjom atsistebėt. Kazimieras būdamas 71 meto, pilotu tapo! Dabar turi savo lėktuvą ir kaime įkūrė aerodromų namus. Bando pagyvinti ir vėl prikelti Rokonių kaimą!

Sidabravas. Nuotykių netrūksta - nuo Rokonių iki Sidabravo sutikom du piligrimus, kurie nusprendė žaisti lenktynes. Tai 7 km teko eit labai greitai, vos nebėgdamos, kad mūsų neaplenktų kiti. Vos kojos nenukrito! Pradėjo smarkiai pilti lietus, vos nuėjom iki Sidabravo parduotuvės, užkandom ir ketinom eit toliau į Vadaktus, bet susitranzavom mašiną, nes buvo labai šalta, buvom kiauriai sulijusios ir visur buvo žvirkelis (tešlos).

Vadaktai. Molinis malūnas. Bažnyčia. Varpinė. 178 gyventojai. Kaimas palaiko labai glaudžius santykius su lenkais. Ilgai neužtrukom, nes moterys, kurios mus pavežė - aprodė viską per mašinos langus (kadangi labai lijo lietus).

BLOGIAUSIAS KELIAS IŠ VISOS KELIONĖS. KANKYNĖS KELIAS.

Nuo Vadaktų iki Rūtakiemio apie 20km (gal daugiau). Labai smarkiai lijo, pūtė vėjas, kojos nutrintos, pūslėtos! O mes ėjome vidury nieko - nė vienos trobos, nė vieno žmogaus, jokios pastogės, tik vingiuojantis šlapias žvirkelis pro laukus ir pamiškes - kuris greit virto klampia tešla. Pastoviai reikėjo nuleista galva eit, jog neįklimptum kažkur. Ėjome 3 valandas per lietų, visos kiauriai sušlapusios, dar nešdamos palapinę su miegmaišiais. Nei pirmyn, nei atgal. Nei sustot, nei eit. Nors paimk ir atsisėsk ant tešlos - ir lauk kažko. Toks beviltiškumo jaumas, atrodo jau perpūtė vėjas ir susirgom, o dar koks 20 km į priekį. Labai sunku buvo - atrodo eini eini jau valandą, o pažiūri į laikrodį - 15 minučių. Pakėlėse buvo lankytinų objektų, kaip piliakalnis, arba pakelės kryžiai, bet jau niekur nenusukom ir neaplankėm, nes galvoj buvo mintis, tik nueit iki pabiržės, iki kurios daugiau nei 20 km. Žodžiu, ėjom ir ėjom. Net ryšio nebėra, nei autbosai važiuoja, nei taksi išsikviestumėm. Gerai sakė Saulėgrąžų sodybos šeimininkas, jog kelias nuo Burbiškio dvaro iki Kėdainių yra žiauriausias, nes tai rajono pakraštys - labiausiai pamirštos vietovės, tai labai labai ilgas kelias vien žvirkeliu per laukus, užsinorėjus namo - sunku būtų grįžti.

Įveikėm gal 10 km ir viskas, nebegalėjom, batai šlapūs, visos kojnes, kelnės, ir nevalgusios, vos ne sergančios, pamatėm pirmas trobas laukuose, tai paprašėm žmonių iki Pabiržės. Nuvežė.

Paberžė. Labai labai mažas kaimas. Tik 6 gyventojai. Jau spėjom išnaršyti (nors ką ten naršyti, vos keli žingsniai ir viską apėjai). Paberžė turi savo medinę bažnyčią, kleboniją (seną ir naują), senų daiktų muziejų, sukilimo muziejų, vos kelis namus ir tiek žinių. Priemė permiegoti į senąją kleboniją. Pasirodo kaimelyje vyksta alkoholikų ir lošėjų terapija, atvažiuoja ekskursijos. Dabar kai atvažiavome į Paberžę, žmonių komanda, kartu su režisieriium Rimu Morkūnu filmavo filmą.

Kaimo glūdumuose, žmonės visi tokie tikintys, kad net nuostabą kelia. Be to, labai daug kaimų išnykusių arba visai visai sumažėjusių. Jau kelintas žmogus pasakojo savo atsiminimus, kai dabartiniam kaime, kuriame vos keli žmonės, anksčiau buvo 100-200 žmonių, ir daugiau.

...ir 186. 8 km šiaip ne taip įveikti!

pavargimas 7/10

peršalimas, skausmai visame kūne 10/10

nuotaikos 7/10