BOHEMIAN VILNIUS, WHERE MY SOUL IS.

Turbūt viską per daug romantizuoju...

bet sėdžiu bukinistų jaukioj kavinukėj, skaitau poeziją, geriu latte, klausausi jazzo ir mano galvoje tik viena mintis:
Myliu Vilniaus gyvenimą. Vilniaus dienas ir naktis. Super bohemiška ir meniška.
Niekas kitas taip smarkiai manęs neįkvepia kaip Vilnius. Labiausiai pasiilgau Vilniaus rudenį ir žiemą. Kai akmenim grįstose gatvėse pilna rudų lapų, nes mano akimis Vilnius yra rudos spalvos. Čia menas, kultūra ir melancholija persimaišo, kaip persimaišo cinamono ir medienos kvapai. Čia tinka vaikščioti tik ilgais juodais paltais, kerzais, pasirišus po kaklu šaliką ir užsimaukšlinus beretę. Aišku, po pažasčia būtina turėti knygą, arba juostinį fotoparatą. Noriu užfiksuoti dangų, pilną oro balionų, Bernardinų sodą, itališko stiliaus gatvėles, nutrupėjusias sienas nuo senų pastatų. Vilnius mane įkvepia lankytis teatruose, meno parodose, žiūrėti baletą, klausytis operos, poezijos, klasikinės muzikos, eiti į koncertus ar muziejus, domėtis literatūra ir kinu. Man Vilnius yra pati romantiškiausia vieta. Žibintais apšviesti takeliai palei Nerį man primena, jog reikės čia sugrįžti su savo meile. Jei gyvenčiau Vilniuje, net neabejoju, jog skaityčiau daugiau, rašyčiau daugiau.
Turbūt viską per daug romantizuoju, bet visada laukiu čia sugrįžti, pasinerti į melancholiškos menininkės vaidmenį, jaustis kaip Radauskas ar Albertas Kamiu. Visai nesistebiu kodėl tiek daug dainų, poezijų ir fotografijų yra užfiksuotas Vilniaus svajingas grožis; čia net pilkos užtamsėjusios zonos, pro kurias pravažiuoja niūrus autobusas - ir tai yra mano įkvėpėjas.
Turbūt viską per daug romantizuoju, bet čia miestas kur gyvena mano meilė, galėčiau sostinės kvapu neišsiamomis jūromis kvėpuoti.
Gaila, esu nevykusi rašytoja, savo jausmų sostinei perteikti nepavyko, bet man nereikia gyventi Vilniuje, kad jis apsigyventų manyje