Palanga.

Palanga. Rami vasarvietė. Plati, lygi smėlio pakrantė. Kreivos pušaitės, tolimos giminaitės tų, iš kurių varvėjo geltoni sakai, ir juose sustingdavo amžiams įklimpę vabzdžiai. Nejudanti upė Rąžė. Medinės vilos ir nameliai, pasivadinę vilomis. Žvyru išberti takai. Pajūrio restoranas, kurio laiptelius laižė bangų putos ir kur prie staliukų rymojo rašytojai, dalininkai, porelės, vienas kitas vienišas. Ir saulė, ramiais vakarais prapjaunanti akiračio juostą ir visa nudažanti krauju, kaip ir dera ramiam saulėlydžiui. Ir mėnulio takas naktimis į anapus, į tąją šalį, kuriose kadaise gyveno geltonplaukiai ir barzdoti vikingai. Ir tylus jūros dejavimas, ir niršūlingas jūros ošimas. Ir žvaigždės, savaime suprantama, tos pačios, kurias stebi apsikabinusieji. Ir smėlis. Pakrantėje, kopose, takuose. Iškratomas iš apavo, nupurtomas nuo kūno, sausas ir drėgnas, geltonas ir rudas Palangos smėlis. Milijardai grūdelių, juos norėjosi nusivežti į miestą. Kad neužmirštum ramiausios vasarvietės Šiaures Europoj. Ir tiltas…