7 sisters cliffs hike and my love for nature

Su Vaiva nusprendėm eiti į žygį ant 7 sisters klifų.

Nuo Brightono iki 7 sisters visai netoli: apie 30 km. Autobusu nuvažiavome Brighton - Eastbourne ir nuo ten pradėjome žygiuoti.

Ėjome su šuniuku vardu Sky (labai miela mergaitė) ir Vaiva! :)

Važiuodamos autobusu pastebėjom, jog pradėjo lyti, ir gan smarkiai, o mes neturėjom jokių lietpačių, net skėčio nepasiemėm! Bet mes buvo įsitikinusios, jog joks lietus mūsų nesustabdys! Gerai, jog bent šiltai buvom apsirengusios ir dar pasiemėm papildomų rūbų.

Vaiva sakė, jog tikriausiai neužlipsim klifais aukštyn, nes žolės bus šlapia ir daug tešlų. Sušlapsim, sušalsim ir susirgsim. Be to, į Eastbourne atvykome daug vėliau nei tikėjomės, tai nebesitikėjom pasiekti savo tikslo dėl laikos stokos.

O mūsų tikslas buvo: iki 5 val. vakaro (iki kol visiškai saulė nenusileis), pereiti visus 7 klifus iki autobusų stotelės. Turėjom apie 3/4 val tai padaryti.

Nusprendėm, jog kaip bus taip bus, bent pabandysim, nes blogas oras ir laiko tekmė tikrai nieko daug nežadėjo.

Iš esmės, tikėjomės, jog visas žygis užtruks labai ilgai, nes kai nuo stotelės Eastbourne ėjome iki pirmo klifo, mes užtrukom valandą vien tam, jog nuo parko pradžios pasiektumėm pirmą klifą iš septynių. Galvojome, jog kiekvienas klifas užtruks panašiai laiko. Bet vėliau supratome, jog ilgiausias kelias veda link pirmo klifo, o vėliau viskas klostosi labai lengvai ir greitai: vos spėji nusileisti klifu į apačią - iškart kalnu kyli į antrą.

Pakeliui link pirmo klifo mes su Vaiva labai daug kalbėjom apie visas kultūras, jog europietiškas lifestyle žavi labiausiai. Ir daug apie savo šeimas, svajones ir lietuvos identitetą: jos gamtą, žmones, mielus sodus su nameliais, rudens ir žiemos grožį. Truputį filosofavom kas yra lietuvis? Dabar labai linksma tai prisiminti, nes tai yra temos apie kurias dažniausiai ir kalba imigrantai : meilę savo tautai !

Pasijaučiau kaip rašytojai jautėsi lietuvių išeivijoje: kaip jautėsi J. Mekas ; J. Aistis ar B. Brazdžionis arba V. Mačernis Amerikoje.

Vėliau prasidėjo labai nepatogi kelio atkarpa: turėjom bent 20min eiti automobilių keliu, nes nebuvo takelio pestiesiems. O dar reikėjo šuniuką prie savęs prisitraukus eiti, labai nepatogu. Priešpriešinės mašinos per mumis negalėjo pravažiuoti, todėl vienai ar kitai pusei reikėjo laukti kol visi pravažiuos;D

Pagaliau pasiekėme Seven Sisters Country Park. Tešlos jau buvo susidarusios, bet bent lyti jau buvo nustoję. Nors pūtė labai stiprus vėjas. Prasilenkėm su keletą žmonių, kurie irgi turbūt sumastė pasivaikščioti ne geriausiu laiku.

Pakeliui sutikome ponius. Man atrodė, jog jie gali įspirti koja, arba įkasti, todėl aš bijojau pro juos praeiti, ir iš panikos pradėjau juoktis, nes jie turbūt nujautė mano baimę ir apspito mane iš visų pusių! Negalėjau pajudėti nei pirmyn nei atgal, o prie vartų mane Vaiva šaukė ir tiesė ranką. Kažkaip įsidrasinau nueiti iki vartelių, bet netyčia išleidome vieną ponį anapus tvoros. Taip ir palikom.

Pasisukus į dešinę pusę jau matėm begalinę jūrą ir klifus, atrodė nuostabiai. Galėjau tik įsivaizduoti kaip viskas atrodytų saulės spinduliuose, nes viskas ką turėjom tai tik apsiniaukusį dangų.

Porą kartų vos nepaslydomė ant tešlų, bet kritimų išvengėm!

Pirmas klifas pasiektas! Esam pačioje viršūnėję, pažiūrėjus apačion svaigsta galva! Nuo klifo viršūnės atsiveria jūros ir dangaus horizonto peizažas. Uolienos baltos, primena kreidą. Paprašėm, jog praeinantis vyras mumis nufotkintų!

Gan greitai pasiekėm ir antra viršūnę! Nuo jos galėjom matyti koks kelias ir kalnai mūsų laukia prieky! Žiūrint į tolį, žolė ant klifų atrodo tokia tolygi kaip kilimas. Primena golfo aikštėlę.

Kiekvienai viršūnei pasiekus, nerimastingas vėjas dar smarkiau įsisiūbuodavo. Tada nieko nebelieka tik ištiešti rankas į šonus ir apsimesti paukščiais. Arba vos laikytis nenuskridus.

Jaučiaus tokia gyva leisdama vėjui visą save pasiimti. Visą aptalžyti, prapūsti. Norėčiau, jog dar lytų, ir pūstų uraganas. Prisimenu kelias dienas prieš, gulėdama lovoje savo mažam kambarėly, aš troškau stovėti prie jūros ir būti draskoma žvarbaus ledinio atšiauraus vėjo. Man taip nutinka kai gamta manęs ilgisi. O aš jos.

Pasiekusios trečią klifo viršūnę nusprendėm, jog laikas papietauti! Namie pasidarėme dvejų rūšių sumuštinių: vienus su humusu, šonine, grybais, kitus: su tepamu sūriu. Pasipjaustėm pomidorus ir agurkus, bet pamiršom juos suvalgyti. Dar kelionėje turėjom sausainių su šokoladu!

Gan greitai, kol nespejo sutemti, pasiekėm ketvirtą, penktą, šeštą ir septintą klifus!

Kai kurie buvo žemesni, kai kurie aukštesni. Jei gerai prisimenu: šlaitas į ketvirtą klifą buvo stačiausias ir aukščiausias. Mums nenučiuožti šlapia žole padėjo nuožliaužos pilnos akmenukais ir smėliu.

Tikrai buvo lengviau nei tikėjomės. Didžiausia problema buvo stiprus vėjas. Jis nebuvo ledinis, bet jis buvo stiprus. Toks stiprus, jog kartais prarasdavomm pusiausvyrą ir vos nenukrisdavome (ne nuo klifo, o ant žolės). Dėl smarkaus vėjo prie šlaito ilgai neužsistovėdavome. Prieš vėją buvo gan sunku lipti į įkalnę.

Labai linksma buvo stebėti koks linksmas šuniukas: lakstė iškišusi liežuvį pirmyn, bet toli nuo mūsų niekur nebėgo. Mes bijojom, jog nenukristu klifu žemyn, nes ten nėra jokių aptvėrimų, bet Sky buvo supratinga, arti klifo šlaito nesiartino. Nusprendėm, jog turbūt ji labiau bijojo dėl mūsų, o ne dėl savęs.

Kai pasiekėm 3-4 klifą, viršūnėje buvo toks žemėlapis, kuris rodė, jog yra ne 7 viršūnės, o net 11 ! Vėliau paiškėjo, jog po 7 sisters galima eiti toliau, kitais klifų kalneliais.

Savo žygį pabaigėme perėjusios 7 sisters klifus, kur už 30min kelio buvo autobusų stotelė, nuo jos važiavome atgal į Brigtoną! Jau buvo gerokai sutemę..Bet viską įveikėm ką norėjom! Net blogas oras ar apsiniaukęs dangus mūsų nesustabdė.

Dar prieš išvažiuojant nusileidome lapteliais į apačią, į paplūdimį. Paprašiau kelias minutes tylėdamos pastovėti. Jūra buvo tokia galinga tą vakarą. Žvarbus vėjas, apsiniaukęs dangus. Lašnoja. Atrodo įžvelgtum rūką, ūkanota. Tokia ramybė ir melancholija. Man viskas atrodė kaip nutapytas liūdnas piešinys. Bet man tai suteikė keistą komfortą ir žavesį. Man tai buvo žavu.

Prisimenu kelias dienas prieš, gulėdama lovoje savo mažam kambarėly, aš troškau stovėti prie jūros ir būti draskoma žvarbaus ledinio atšiauraus vėjo. Taip ir įvyko. Užsimerkiau, ir visas mano dėmesys buvo nukreiptas į stiprų vėją, kaip jis kontaktuoja su mano veido oda ir dažo mano nosį ir žandus raudona spalva. Agresyvus šaltas vėjas persimaišęs su jūros purslais ir lietaus lašeliais mane privertė vėl jausti. Pasinerti į gamtą giliau.

Vaiva pradėjo dainuoti Žilvino Žvagulio dainą “Gintara”. Pamaniau, jog labai tinka šiai akimirkai.