Vladimir Listomirov
I want to share with you the greatest discovery - the young poet, creator Vladimir Listomirov, who I discovered last year, 2021. Vladimir Listomirov is one of those poets whose poems make me want to cry. I find his work very understandable and relatable because his poems are so tragic and melancholy. The main focus is on the tragedy, suffering, and misfortune of the young man.
For instance, his poem called "Здравствуйте, мне семнадцать", can relate most teenagers. Probably everyone had a feeling when you feel not good enough for others, and what is most painful is that you are not good enough for yourself. We have all felt as if we are not creative enough, not intelligent enough, not educated enough, because maybe "you are not learning Chopin, you don't read Nyce, you are not an artist or a failed player playing chess, dice, poker, checkers, and table billiards".
Both the suffering of a young person and unrequited love mix in his work but, in my opinion, the main point is not love. From one side - yes, but on the other hand, the pain, in the end, is what's left. For instance, in the poem called "I read a lot of books", the character tried to write a book where her name won't appear, and he was working on this for months and months and in the end: boom! Plot twist, he realizes that every line has her name in it. And that's a tragedy! Not a love story. The poem called "мы сегодня сидим на крыше" may seem like a poem about love, but at the end, he realizes that its a dream and he understands that he still can't let her go and he is suffering from the memories about her. “stop it or I will hang myself”
Vladimir Listomirov is a very young poet, it is incredible that such a young teen has so much talent to write such poems that touch the depths of the heart. He has written hundreds of poems, but today I will share three of my favorites.
(The translation is mine (from the Russian language to Lithuanian language), thus there may be errors and inconsistencies, no hate).
Sveiki,
Man septyniolika.
Ne..Ne..Ne…,
Aš neišprotėjęs,
Bradbury Ray knyga, matyt, melavo.
Sveiki,
Man septyniolika,
Ir aš žiūriu į daiktus,
Lyg jie būtų sudegę,
O vietoj jų - pelenai.
Aš nemoku verkti,
O ir juoktis irgi,
Aš abejingas šviesai,
Ir man nerūpi tamsa.
Jei saulė tekės,
Pajusiu tai savo oda,
Tegul prireikia liesti nuodus, rūgštį ir gyvsidabrį.
Tegul man dega delnai,
Venos pakyla kaip siūlas,
O vietoj plonų pirštų,
Tegul kaulas pasidaro baltas it sniego.
Man vis dar septyniolika,
Aš moku sudaryti įspūdį, lyg vietoj skausmo,
Aš pasirenku deguonį.
Tiesą pasakius, aš nemoku pykti,
Aš nemoku….apskritai nieko,
Aš nesimokinu Šopeno,
Neskaitau Nyčės,
Nesu menininkas,
Ir nurašytas žaidėjas,
Žaidžiant šachmatais, kauliukais, pokeriu,
Beje, ir šaškėmis, galbūt ir stalo biliardu.
Net kai gaunu Jokerį savo kortų kaladėje -
Sugebu pralaimėti.
Aš nesimušu,
Aš nesileidžiu į veną,
Aš nerūkau cigarečių,
Ir negeriu vyno.
Aš tiesiog esu savo kūno kalinys,
Net nesugebantis nuraminti.
Gal padėti norite?
Aišku jeigu jūsų jėgoms.
Netgi pagalba artimiesiems yra šventųjų darbas.
Aš jums šnabždu į ausį:
“Padėkit…”.
Man atsako:
“Žinai, tu paprašyk kitų,
Ne mūsų kišenei,
Leisti pinigus dovanoms,
Gaišti įžūliai laiką,
Pilti ant tavęs aliejų”.
Jei nori,
Išsiųsk voką,
Tik su atvirkštiniu antspaudu,
Ir paprašyk Aukščiausiųjų sustabdyti akmenis.
Vėliau voką su paukščiu gali nusiųsti į dangų,
Tik paskutinėje eilutėje su užrašu „adresatas“,
Kurį netrukus parašysi, nesuklysk:
„Nunešk šį laišką tiesiai į dangų“.
Tai ,aišku, kvailystė,
Bet kuris velnias nejuokauja?
O kas žino?
Gal ten juokauja net ne velnias…
Aš pasiimu sąsvinį.
Iš tikrųjų tai tik suplyšusį lapą,
Ir pradedu dangui prašymą rašyti:
“Sveiki, man septyniolika,
Ir aš ne Dievas, ir ne paukštis,
Ir atrodo, jog vis dar neišmokau gyventi….
Sveiki,
Man septyniolika,
Ir man pavyko pamilti…
Sveiki….
Man septyniolika,
Ir man nepavyko mylėti.
Aš perskaičiau daug knygų
Aš perskaičiau daug knygų, bet tavęs perskaityt nesugebėjau,
Rašiau daug eilių, bet tavęs užrašyti negalima.
Tiesiog tu visada atsiradavai po epilogo.
Nepriklausomas šešėlis, sklandantis mano linijomis.
Aš nupiešiau kelią ant sienos nuo kambario iki tavęs
Piešiau tavo rankas ant pageltusių knygos puslapių,
Ir siaubingai bijojau netyčia prarasti,
Šio trapaus ryšio atsiradusio akimirkoje
Vėl išmokęs raides, aš veltui sukūriau žodžius,
Gavosi tik vardas,
Skambantis kaip tabu.
Pasirodo, laimės formulę netikėtai aplankė nelaimė,
Nes mano laimė telpa į raidžių grandinę.
Ar aš tave mylėjau,
Dieve, tai aišku, jog taip.
Bet ne taip kaip visuomenė myli muziką ir vyną.
Jeigu aš buvau žaizda, tu buvai - baltas tvarstis
surišantis gyvenimą ir mirtį.
Dėl tokios meilės buvo galima išprotėti,
Pabėgti nuo savęs amžinai,
Ir aš daviau sau žodį:
Per mėnesį parašyti romaną,
Kur nebus nė eilutės parašytos apie tave.
Dirbau diena po dienos,
Rašiau apie viską iš eilės,
Mano romanas virto nemirtinga žodžių lenta.
Taip praėjo keturiasdešimt dienų,
Ir vieną vakarą supratau:
Romanas pagaliau parašytas.
Bet kai jį atsiverčiau,
Giliai įkvėpiau,
Patamsėjusių akių kampučiuose buvo riaukšlių tinklas,
Juk kiekviename puslapyje
Aprašytame nuo pradžios iki galo
Buvo tavo vardas,
Kuris kartojosi šimtą kartų.
Mes šiandien sėdime ant stogo
Mes šiandien sėdime ant stogo,
Mezgame megztinį iš mėnulio siūlų,
Paukščių takas - išsmezgta pilka gija.
Kažkur žemiau dunda tramvajai,
Monotiškai šliaužia automobiliai,
Ir tiltai po dangaus poliais -
Dengiasi skraiste.
Kvepia dūmais,
Truputį cinamonu,
Maudausi žvaigždžių dulkėse,
Aš spaudžiu delnuose siuvimo adatas,
Per daug mėnulio, per daug plieninio.
Ir metalas degina odą.
Aš gėdijuos...
O tu,
Juokiesi.
Sakai:
“Jeigu nori, kad ir ryt, galime išvažiuoti į Jorkšą,
Išvažiuosim kartu į Jorkšą,
Ten pabaigsime megzti savo bendrą megztinį,
Kelsimės po šešių trisdešimt.
Šis variantas seniai išbandytas -
Pabėgti iš didžiulės sostinės,
Tam, jog ašarotumėm pievose melisų (!),
Kurtumėm laužus virš atviro dangaus,
Pirktumėm brangius džinsus,
Vietoj pigių batų, nešiotumėm kedus.
Aš linkteliu…
Išvažiuokim..
Gal laimė mumis dar sutiks?
Aš ne Petras, o tu ne Wendy,
Bet sielose mes esame šiek tiek vaikai.
Miestas beprotis, įsiutęs,
Ašaros ir mečetės,
Vilkais ir liūtais griaužia kelią.
Aš apkabinu tavo pečius,
Seniai pripildytus jausmais,
Mums liko tik nusileisti…
Rytas.
Kažkur garsiai skamba žadintuvas,
Žvilsgnis sunkus, kažkiek pavargęs,
Drumstas žvaigždžių dulkėmis.
Atsikeliu,
Pagalvė sudraskyta,
Pripažįstu, jog nešvarų ir nuodėmingą tave sapnavau.
Šiandien naktį.
Nustok….
Arba aš pasikarsiu...
You can find more of his poems here: I really recommend watching videos on Youtube too.
the greatest discovery:
.JPG)
Komentarai
Rašyti komentarą