O kas man yra meilė?

Meilė, tai kai jos oda pati švelniausia, pati minkščiausia, kai norisi trintis trintis kol pavirsi į trintuką ir ištrinsi. Kai norisi ją suvalgyti kaip pyragėlį. Meilė, kai nori atstoti jai ir mamą, ir tėtį, ir draugę, ir sesę, ir partnerį. Kai ji yra tavo pasididžiavimas, tavo turtas, už kurį dėkoji visatai iki šiol. Meilė, tai kai lauki jos grįžtančios. Nors išėjo tik prieš minutę. Ir grįš už sekančios. Meilė, kai eini gatve ir nesupranti kas čia per jausmas, kai jau nebevaikštai žeme, o skraidai. Kai ji tau yra naujieji namai, kuriuose nori pasilikti amžinai, niekada neišeiti. Kai jautiesi saugus, kai nieko daugiau pasaulyje nebereikia. Kai tas žmogus tau atstoja pasaulį, visus jo žmones, pinigus, visus pasiekimus ir gerybes. Su ja dingsta visos pasaulio problemos, tada kai viskas kažkaip išsisprendžia savaime. Visas pasaulis nutyla, suletėja. Kai jos glėbys tau yra pati patogiausia vieta, kai esi išnagrinėjęs viso jos kūno ląsteles ir plaukelius nuo kojų piršto nago iki plauko galiuko. Kai jos kvapas tau yra namų kvapas, kurio galėtum svaigintis amžinai. Meilė, kai žmogų myli besąlygiškai, kaip mama myli savo vaiką. Nesvarbu kiek blogo yra padariusi, tu ją myli kaip mama myli savo vaiką. Kai tik pažiūrėjus į savo žmogų, drugeliai ir fėjos skraido akyse, kai nebesupranti ar sapnuoji ar ne. Kai matai tik pačias gražiausias to žmogaus charakterio savybes, kai ji tau yra gražiausias ir magiškiausias žmogus sutiktas per visą savo gyvenimą. Kai tiki ja labiau nei savim. Kai pasitiki labiau savim. Kai myli labiau nei save. Meilė, tai kai žinai, jog viską padarytum, kad tik apgintum ją, išsinarintum iš savo kailio, kad tik padėtum jai. Kai jos ašaros tau skaudžiausios. Kai to žmogaus problemos, jau yra tavo problemos. Kai mylėti tą žmogų atrodo pats teisingiausias poelgis ką dabar gali daryti. Kai meilė jaučiasi kaip pats natūraliausias ir nuoširdžiausias dalykas. Kai nebesupranti, kaip ankščiau galėjai be jos gyventi? Ir kaip galėsi gyventi, jei kažkas atsitiks po to? Kai jos šeimą priimi kaip savo šeimą. Kai jos draugai - yra tavo draugai. Kai savo ateities negali įsivaizduoti be jos, kai planai yra bendri. Kai norisi parodyti visą save, visas savo paslaptis, visas nuodėmes. Kai parodai visus gražiausius gamtos kampelius, gražiausius kraštovaizdžius, mėgstamiausias vietas. Meilė, kai tas žmogus yra vienintelė mūza tavo menui ir eilėms. Kai nieko negaila, galėtum atiduoti savo inkstą, ar širdį. Kai skambant gražiausiai muzikai - galvoji apie tik apie tą žmogų. Sapnuoji ją. Kiekvieną dienos minutę vis suki galvą kaip padaryti ją dar laimingesne. Kai laikaisi jos apsikabinusi rankomis ir kojomis, kaip meška laiko apsikabinusi medžio kamieną. Kai niekada netrūksta gražių žodžių, komplimentų, kai tik pamačius tą žmogų, išnyra didžiausia šypsena, nuo ausies iki ausies. Meilė, kai kalbant su savo draugais netyčia kalba pasisuka apie ją, tada tavo draugams pasakius gana, po keletos minučių vėl netyčia užsikalbi. Kai tau nuoširdžiai įdomu kaip jai sekasi, kaip praėjo diena, kai lauki kiekvienos žinutes ir skambučio. Kai kūnai sueina kaip dėlionė, nėra nepatogumų, nėra temų, kuriomis gėda šnekėtis. Kai kartais verki, nes taip smarkiai myli, jog nebetelpa tavo mažame kūne. Meilė ir tada, kai turi gerti migdomuosius arba raminamuosius, nes negali užmigti kai ji ne šalia. Kai nė viename gražiausiame filme ir nė vienoje magiškiausioje knygoje nesi perskaičius apie tokią stiprią meilę. Kai nė viena daina nėra apdainavusi. Kai, nesvarbu su kuo iš aplinkinių bekalbėtum apie tai, atrodo niekas nesupranta. Meilė, kai atrodo, jog niekas pasaulyje taip nemyli. Kai žinai, jog jūsų santykiai kitokie. Ne iš šitos žemės. Kai nereikia žodžio “myliu”, tam jog įrodytum, jog myli. Jūs ir taip abi žinote ir visada žinosite. Meilė, kai eitum prieš visą pasaulį. Kai gydai kai ji serga, kai nurengi, aprengi, kai papildot vieną kitą, mokot naujų dalykų, kai kartu tobulėjat. Kai nesipisat, o mylitės. Kai tau niekas nėra šlykštu kas su ja susiję, nesvarbu kokie skysčiai išbėga ir kokie spuogai ir randai atsiranda. Meilė, kai nieko nereikia veikti, kai tik gulėjimas lovoje tau suteikia daug laimės. Kai tavo vidinis vaikas jaučiasi ramus ir pergreit užmiegi. Kai žiūri į žmogų, ir apgailestauji dėl visko per ką jam teko pereiti. Kai norėjai būti su ja nuo pat gimimo. Kai esi dėkingas jos tėvams, kad pagimdė. Kai galėtum prirašyti 10 tokių lapų “o kas man yra meilė?” Kai net nereikia prisiminti visos šitos litanijos, nes kai myli, mylėti atrodo paprasta.

Ką man daryti jei viską aš jau atidaviau?